Crew project

Skaitmeninės technologijos labai pakeitė kultūros sritį. Jos tiesiog persmelkė mūsų gyvenimus: dabar galima apsipirkti, tvarkyti banko reikalus, bendrauti, socializuotis, naršyti ir bendradarbiauti su žmonėmis išmaniajame telefone ar įrenginyje. Šia požiūriu verta žinoti, kad skaitmeninė kultūra yra susijusi ne tik su analoginių terminų skaitmeninimu. Skaitmeninė kultūra – tai labai dinamiška erdvė, kurioje vienu metu egzistuoja įvairūs daugialypės terpės moduliai, kryžminė medija, transmedija, papildytoji realybė ir virtualioji realybė. Ir dar joje gali tykoti įvairios rizikos bei pavojai.

Naujosios technologijos pakeitė erdvę, laiką, santykius ir komunikacijos tipus, kurie tebeegzistuoja kartu su kitomis kultūrinėmis žinių sritimis. Akivaizdu, kad naujosios technologijos – tai didelis pranašumas, kai kalbama apie prieigą prie kultūros: skaitmeniniame amžiuje vartotojams prieinama kur kas daugiau kultūrinių pasiūlymų, nei jie buvo įpratę gauti.

Skaitmeninė kultūra reiškia žmonių, sąveikaujančių skaitmeniniuose tinkluose, žinias, įsitikinimus ir praktikas. Visa tai kartu paėmus gali perkurti materialaus pasaulio kultūras arba sukurti naujas kultūrines mintis ir praktikas, prieinamas skaitmeniniuose tinkluose. Skaitmeninė kultūra yra internetas, transhumanizmas, dirbtinis intelektas, kibernetinė etika, saugumas, privatumas ir politika. Kartu ji yra ir įsilaužimai, socialinė inžinerija bei šiuolaikinė psichologija (Digital Culturist, 2015).

Mobiliuosius telefonus dabar naudoja ir jaunimas, ir suaugusieji. Tinklalapiai, tokie kaip „YouTube“ ir „Wikipedia“, – pirmoji daugelio žmonių, ieškančių informacijos dominančia tema, stotelė. Televizija, filmai ir muzika saugomi ir prieinami kompiuteriuose, MP3 grotuvuose bei internete. Vis labiau įsigali pirkimas internetu ir internetinė bankininkystė. Į internetą keliasi ir valstybinės paslaugos. El. paštas leidžia betarpiškai bendrauti su žmonėmis visame pasaulyje. Daugelio gyvenimas nebeįsivaizduojamas be prijungtinių (online) ar neprijungtinių (offline) žaidimų, o „Web 2.0“ technologijos, tokios kaip socialinių tinklų svetainės, leidžia bendradarbiauti dalijantis ir redaguojant internetinį turinį.

Šiandieninė visuomenė, dažnai vadinama gyvenančia informacinio amžiaus laikais, pasižymi sparčia komunikacijos ir informacijos išteklių plėtra.

Kultūrinis ir socialinis supratimas skaitmeniniam raštingumui suteikia kalbą ir kontekstą. Be abejo, kultūrinį ir socialinį supratimą svarbu plėsti tam, kad žmonės galėtų įnešti ne tik socialinį ir kultūrinį, bet ir politinį, ekonominį bei intelektinį savo indėlį. Tenka pripažinti, kad tam tikra socialinė, kultūrinė ir istorinė įtaka formuoja visų mūsų supratimą ir mokymąsi.

Kaip keičiasi kultūra, kai tam tikros veiklos persikelia į internetą? Ar dabarties kultūrinius įsitikinimus ir lūkesčius įmanoma perkelti į kitą realybę? Apie informaciją ir komunikaciją dažniausiai mąstoma techniškai ir instrumentiškai – kaip apie duomenis ir jų perdavimą. Tačiau informacija ir komunikacija yra ir socialiniai reiškiniai.

Technologijų sklaida veikia ne tik socialinių klasių statusą, bet ir jų formavimąsi, susiskaldymą ir visus kitus aspektus, kuriuos kiekviena šių klasių laiko svarbiais. Daugelis žmonių vis mažiau supranta, kokiai socialinei klasei priklauso, nes skaitmeninės kultūros maišo kapitalo rūšis. Aiškaus susitapatinimo ar apskritai susigaudymo nebuvimas nesumažina klasių hierarchijos reikšmės, nes skaitmeninėje erdvėje turinys skirstomas pagal kitokius aspektus, nei klasės ir darbuotojų problemos – mažai kam rūpi socialinių klasių skaitmeninės sanglaudos trūkumas.

Skaitmeninė kultūra ir technologijos suformavo naujas socialinių klasių teorines kategorijas, įskaitant nematerialųjį darbą, skaitmeninį darbą, informacinį ir kultūrinį darbą, „laisvai samdomo darbo sampratą naujosios ekonomikos sąlygomis, taip pat vis populiarėjančias socialinio fabriko sampratas“ (Qiu, 2018 m.).

Kuriant pasaulinę internetinę kultūrą per naująją mediją, daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama radikaliems pokyčiams, priimamiems laikantis demokratinių taisyklių ir principų. Skaitmeninės technologijos, daugiausia taikomos internetinėje erdvėje, suteikia daugybės naujų sąveikos formų galimybę. Vis dažniau šioms sąveikoms tarpininkauja įvairūs įvaizdinimo būdai, įskaitant vaizdus ir garsus. Norint iššifruoti šiuos multimodalinius tekstus, reikia suprasti kūrinius supančias socialines ir kultūrines praktikas.

Kultūrinės epochos skiriamos pagal naudojamas komunikacijos technologijas. Žodinėje kultūroje žinių perdavimas galėjo vykti tik bendraujant tiesiogiai. Rašytinėje kultūroje tam tikros žinios ar konkretaus žmogaus prisiminimai jau galėjo būti išsaugoti – užrašytą žinią galima perduoti eteryje, įrašyti ir išsaugoti ateičiai. Spauda ir transliavimo kultūra leido masiškai platinti pranešimus iš centralizuotų šaltinių. Na, o šiais laikais galime kalbėti apie tokias sąvokas kaip skaitmeninė kultūra, internetas ir dalyvavimo jame pobūdis, konvergencija, aplinkos intelektas ir kt.

Komunikacijos technologijų poveikis kultūrai yra svarbus, nes jų naudojimas gali pakeisti kultūros ir komunikacijos modelių esmę. Ir nors skaitmeninės priemonės padidina galimybes, paradoksalu, tačiau eksponentinis turinio pasiūlos iš viso pasaulio augimas kartais turi priešingą efektą: atsiranda perpildymas, trukdantis sutelkti dėmesį.

Vadovaudamiesi tuo, kas pasakyta, pagalvokite:

1. Kaip skaitmeninių piliečių įgūdžiai gerina jų bendravimo stilių ir gebėjimus naudotis naująja medija?
2. Kokia autentiška internetinė patirtis, įgyta naudojantis naująja medija, prisideda prie bendravimo stiliaus ir gebėjimų tobulėjimo?
3. Kaip skaitmeniniai piliečiai komunikuoja ir kokių gebėjimų įgyja, taikydami naujosios medijos modelius?
4. Koks bendravimo stiliaus naujojoje medijoje ir su tuo susijusių gebėjimų poveikis?

Kiekvienas gali aktyviai konstruoti savo žinių bokštą, o ne vien kaip puodynė pasyviai priimti informaciją. Tokioje konstruktyvistinėje aplinkoje naujoji medija skaitmeniniams piliečiams suteikia galimybes dirbti su sudėtingiausiais pasauliniais projektais.