Crew project

Esame precedento neturinčio ir trikdančio technologinės plėtros laikotarpio stebėtojai. Per trumpą laiką nuo interneto sukūrimo daug kas pasikeitė, įskaitant kompiuterių sąsajų dizainą, duomenų apdorojimo spartą ir įrenginių mobilumą, informacijos ir žinių prieinamumą, mūsų komunikavimo būdus, tarpusavio santykių palaikymą, komerciją, asmens privatumo apsaugą, kūrybinius procesus, turinio skelbimą, naujų skaitmeninių genčių ir virtualių klanų atsiradimą (Wheeler, 2009).

Keliuose neseniai paskelbtuose straipsniuose buvo nagrinėjama skaitmeninio raštingumo sąvoka, ir, kaip tikėtasi, išryškėjo gausybė nuomonių. Pavyzdžiui, Andersonas (2010) skaitmeninį raštingumą apibūdina kaip gebėjimą išnaudoti kompiuterinių technologijų potencialą. Visų formų raštingumas vienu metu yra kultūrinis, socialinis ir asmeninis (Kress, 2009) ir leidžia mums visapusiškai bendrauti konkrečiose kultūrose. Kai kurie perspėja, kad neturint reikiamo raštingumo lygio, daliai žmonių skaitmeninė žiniasklaida gali pakenkti (van Dijk, 2005), o dar kiti įspėja, jog internetas savo esme kelia grėsmę žinioms ir kompetencijai (Carr, 2008; Keen, 2007). Tačiau didžioji dauguma komentatorių teigia, kad socialiniai tinklai gali išlaisvinti švietimą ir demokratizuoti mokymąsi – žinoma, su sąlyga, jei skaitmeninis raštingumas bus nuolat praktikuojamas. Amerikos bibliotekų asociacijos skaitmeninio raštingumo darbo grupė siūlo tokį apibrėžimą: „Skaitmeninis raštingumas yra gebėjimas naudoti informacines ir komunikacijų technologijas informacijai rasti, įvertinti, kurti ir perduoti, reikalaujantis pažintinių ir techninių įgūdžių“.

Per pastaruosius 10 metų terminas skaitmeninis raštingumas tapo toks populiarus ir plačiai paplitęs, kad virto beveik savaime suprantamu dalyku. Frazė skaitmeninis raštingumas dabar vartojama įvairaus sudėtingumo kontekstuose, skirtuose mūsų santykiui su skaitmeninėmis technologijomis nusakyti, nes būtent šios technologijos tarpininkauja daugeliui (jei ne visoms) mūsų socialinėms sąveikoms.

Atsižvelgiant į minėtąjį Amerikos bibliotekų asociacijos skaitmeninio raštingumo apibrėžimą kaip orientyrą, svarbu suprasti, kad net skaitmeniniai čiabuviai, kurie žino, kaip siųsti tekstą ir paskelbti įrašą socialinėje žiniasklaidoje, anaiptol nėra laikomi skaitmeniniu požiūriu raštingais. Svarbu pažymėti, kad gebėjimas skaityti tekstus internete ar užsisakyti knygas per el. paslaugą dar nėra tas tikrasis skaitmeninis raštingumas.

Skaitmeninis raštingumas apima daug daugiau. Pavyzdžiui, skaitydami internetinį tekstą, kuriame gali būti įterptųjų išteklių, pvz., hipersaitų, garso įrašų, infografikų ar lentelių, reikalaujančių pasirinkti vieną ar kitą poziciją, turite turėti tam tikrų įgūdžių.

Skaitmeninis raštingumas reiškia visumą įgūdžių, reikalingų gyventi, mokytis ir dirbti visuomenėje, kurioje bendravimas ir prieiga prie informacijos auga naudojantis skaitmeninėmis technologijomis, tokiomis kaip interneto platformos, socialinė žiniasklaida ir mobilieji įrenginiai.

Kai susiduriama su tiek daug informacijos skirtingais formatais, lavinti savo kritinį mąstymą tiesiog būtina, ieškant, atsijojant, vertinant, pritaikant ir rengiant informaciją.

Bendravimas – pagrindinis skaitmeninio raštingumo aspektas. Bendraujant virtualioje aplinkoje gebėjimas aiškiai išreikšti savo mintis, kelti aktualius klausimus, išlaikyti pagarbą ir sukurti pasitikėjimą yra toks pat svarbus, kaip ir bendraujant asmeniškai.

Norint etiškai ir užtikrintai pasiekti, valdyti, apdoroti ir kurti informaciją, reikia praktinių įgūdžių. Tai nuolatinis mokymasis, nes vis atsiranda naujų programų ir jų naujinių, todėl tvarką tampa būtina palaikyti ir skaitmeniniame gyvenime.

Kalbant apie profesinę ateitį, skaitmeninis raštingumas svarbus dabar ir bus ne mažiau svarbus ateityje. Darbovietėje teks bendrauti su žmonėmis skaitmeninėje aplinkoje, tinkamai naudoti informaciją, kurti naujas idėjas ir produktus. Visų pirma, reikės išlaikyti skaitmeninę tapatybę ir užtikrinti savo gerovę, nes skaitmeninis pasaulis ir toliau sparčiai keičiasi.

Kaip jau minėta, skaitmeninių įgūdžių tobulinimas – nuolatinis procesas, atsinaujinantis kartu su technologijų pokyčiais. Skaitmeninių įgūdžių strategijoms tenka svarbi užduotis aprėpti platų šių įgūdžių spektrą ir jo pokyčius, todėl politikos formuotojams ir skaitmeninių įgūdžių mokytojams būtina užtikrinti, kad jų programos ir metodikos išliktų aktualios. Daugelis organizacijų ir tarptautinių agentūrų yra sukūrusios skaitmeninių įgūdžių strategijas. Šiame dokumente vadovaujamės Europietiška skaitmeninės kompetencijos sandara piliečiams, dar vadinama DigComp, kurią parengė Europos Komisija. DigComp siūloma kaip įrankis gyventojų skaitmeninio raštingumo gebėjimui tobulinti. Joje pateikiama įžvalgų, kaip planuoti ir plėtoti skaitmeninės kompetencijos iniciatyvas, kaip apibūdinti pagrindines skaitmeninės kompetencijos sritis ir siūloma šią sistemą taikyti europiniu lygiu.

Tarptautinė švietimo technologijų draugija (angl. International Society for Technology in Education, ISTE) savo skaitmeninio raštingumo gaires formuoja vadovaudamasi šešiais standartais: kūrybiškumas ir inovacijos; bendravimas ir bendradarbiavimas; tyrimai ir informacijos sklandumas; kritinis mąstymas, problemų sprendimas ir sprendimų priėmimas; skaitmeninė pilietybė; technologinės operacijos ir koncepcijos.

Šis modelis atspindi daugybę tarpusavyje susijusių elementų, kurie patenka į skaitmeninio raštingumo aprėptį. Nuo pagrindinių įgūdžių logiškai pereinama link aukštesnio, labiau transformuojančio lygio įgūdžių, tačiau tai nebūtinai yra nuoseklus procesas – daug kas priklauso nuo atskirų vartotojų poreikių.

Skaitmeninio raštingumo modelis

Iliustracija parengta pagal modelius, paimtus iš Skaitmeninės Britanijos medijų raštingumo darbo grupės ataskaitos, angl. Report of the Digital Britain Media Literacy Working Group (March 2009), DigEuLit – a European Framework for Digital Literacy (2005), and Jenkins et al., (2006) Confronting the Challenges of Participatory Culture: Media Education for the 21st Century.

Kas padaro žmogų skaitmeniškai raštingą?

Skaitmeninis raštingumas neapsiriboja funkciniais IT įgūdžiais – jis apibūdina kur kas gausesnį skaitmeninio elgesio, praktikos ir tapatybės elementų rinkinį.

 Jisc modelis

Pateiktas Jisc modelis iliustruoja idėją, kad informacinių ir ryšių technologijų (IKT) išmanymas yra pagrindinis mūsų skaitmeninio raštingumo elementas, o kiti įgūdžiai sutampa ir remiasi šia galimybe, o visa tai yra mūsų skaitmeninė tapatybė ir gerovė.

Paimta iš https://www.jisc.ac.uk/rd/projects/building-digital-capability

1. IKT įgūdžiai (funkciniai įgūdžiai)
2. Informacijos, duomenų ir žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumas (kritinis naudojimas)
3. Skaitmeninis kūrimas, problemų sprendimas ir inovacijos (kūrybinė gamyba)
4. Skaitmeninis bendravimas, bendradarbiavimas ir dalyvavimas (dalyvavimas)
5. Skaitmeninis mokymasis ir praktinis pritaikymas (pritaikymas)
6. Skaitmeninė tapatybė ir gerovė (savirealizacija)